Agluonėniškės 72-ejų Ėrikos Juknevičienės darbo kambaryje ant sienos kabo jos pačios piešti paveikslai ir gamtos įkvėptos fotografijos, ant stalo pūpso krūvos džiovintų augalų ir jau įpusėtų gaminti atvirukų, kurių kiekvienas vertas susižavėjimo šūksnio. Saulėtame kieme tingiai tyso katinas, o čia pat vingiuojančios Agluonos upės pursluose turškiasi antys, netoliese subliauna ramios avys. Tokioje gamtos idilėje gyvenančios moters pasakojimas – ramus ir apgalvotas. Santūrumo turbūt išmokė patirti karo sunkumai, o apie tokią ramybę kažkada buvo galima tik pasvajoti.

Ė. Juknevičienė gimė Kontvainių kaime, kuris įsikūręs Agluonėnų seniūnijoje. Galbūt moteris iki pat šiol būtų gyvenusi gimtajame dviejų galų name, tačiau gyvenimo kelią, kaip ir daugelio jos amžiaus žmonių, pakoregavo Antrasis pasaulinis karas. Moteris sako galinti tik pasidžiaugti, kad paties karo baisumų jai patirti neteko, tačiau jo pasekmės padarė įtaką vėlesniam moters gyvenimui.
„Agluonėnų seniūnija buvo Mažosios Lietuvos kraštas, su vokiškomis tradicijomis. Artėjant karo frontui, visi iš šių kraštų bėgome į Vokietiją. Visa mano šeima paliko didelį namą, ūkį ir leidosi į kelią. Man tada buvo vos dveji su puse – atmintin įstrigę tik keli vaizdiniai, paties karo nepamenu. Deja, jo pasekmės gyvenimui buvo žiaurios. Pakeliui į Vokietiją mirė mano mama. Nespėjus pasprukti nuo sovietų, buvo liepta grįžti atgal į Lietuvą. Prie šeimos neliko ir tėvo – jį kažkur išsivedė. Tėvo likimo taip ir nesužinojau – nepavyko rasti jo pėdsakų, jis dingo Lenkijoje. Mano močiutė spėjo pabėgti į Daniją. Ten mirė ir yra palaidota. Aš ir brolis, netekę artimųjų, buvome atiduoti į globėjų rankas“, – apie savo gyvenimo pradžią pasakojo Ė. Juknevičienė.

Karas atėmė ir namus
Su globėjais atgal grįžusi Ėrika daugiau nebenakvojo savo lovoje ir nebežaidė savo kieme. Mažosios Lietuvos gyventojų namai jau buvo užimti – buvo įkeldinti lietuviai.
„Mūsų šeimos namai buvo dideli – dviejų galų. Būtume tilpę, vietos būtų užtekę ir naujiems šeimininkams, ir mums. Tačiau į teisėtus namus niekas neįleido. Jie man liko tik prisiminimuose. Vis dėlto galiu pasakyti, kad šis liūdnas įvykis turėjo ir teigiamą pusę. Jei namus mums būtų sugrąžinę, netrukus būtume buvę pasmerkti tremčiai – kaip turintys nuosavybės ir žemių. Ir po karo nebuvo saugu gyventi. Dieną maisto prašyti ateidavo partizanai, naktį – banditai. Buvo atvejis, kai žmonės, bijodami būti nuskriausti, dieną įsileido vienus, naktį – kitus. Kitą dieną buvo įskųsti, jog remia priešus. Vadinasi, tiek dieną, tiek naktį lankėsi tie patys. Buvo neramūs laikai – niekuo negalėjai pasitikėti“, – kalbėjo Ė. Juknevičienė.
Netekusi namų ji kartu su globėjais atsikraustė į Agluonėnus. Dar karo metais statytuose namuose Ė. Juknevičienė gyvena iki šiol. Namo sienos tebepamena lietuvininkų kalbą bei tradicijas – pašnekovė iki pat penkerių metų kalbėjo tik vokiškai.
„Visi gyvenę Mažojoje Lietuvoje lankė liuteronų bažnyčią, skaitėme vokiškas knygas. Natūralu, jog ir kalbėjome vokiškai. Iki pat 5 metų tik šia kalba ir tekalbėjau. Tik pradėjusi lankyti mokyklą išmokau lietuvių kalbą, o namuose šnekėjome lietuvininkų tarme. Tai buvo lyg ir lietuviška kalba, bet su daugybe vokiškos kilmės žodžių. Pavyzdžiui, niekas nesakydavo eik į kambarį, bet eik į stubą, ne suplauk indus, o suplauk rykus. Sakinių formuluotė buvo lietuviška, tačiau daugelis žodžių – vokiški. Iki pat šiol moku ir lietuvininkų tarmę, ir vokiečių kalbą. Vokiškai viską suprantu, tik kartais pritrūksta žodžių pačiai pasakyti“, – prisipažino Ė. Juknevičienė.

Visa giminė – Vokietijoje
Vokiečių kalbos Ė. Juknevičienei prireikia dažnai. Iš visos giminės moteris vienintelė gyvena Lietuvoje – kiti giminaičiai karo metu arba po jo išsikėlė gyventi Vokietijon.
„Kai man buvo 19 metų, globėjai nusprendė išvykti į Vokietiją. Aš negavau dokumentų, todėl likau čia. Pusbroliai ir pusseserės taip pat gyvena Vokietijoje, brolis irgi ten įsikūręs, toje šalyje gyvena ir trys mano vaikai. Dažnai ten nuvažiuoju, teko lankytis ir Amerikoje, kur įsikūrę mano giminės. Tikroji mano pavardė yra Konrad, tik mokykloje buvau sulietuvinta ir tapau Kundrotaite. Todėl atsirado žmonių, kurie iš Vokietijos ieškojo Konradų šaknų Lietuvoje. Iki pat šiol bendraujame, rašau laiškus, jaučiu tarsi pareigą rinkti duomenis apie giminę, savo šaknis, šeimos istoriją“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris sovietmečiu ne kartą bandė gauti leidimą išvykti gyventi į Vokietiją. Nepavyko. dabar Ė. Juknevičienė mano, jog taip buvo lemta. Dabar net labiausiai prašoma nenorėtų palikti savo šalies.
„Čia sukūriau šeimą, namus. Aplankau vaikus Vokietijoje, susitinku su giminėmis – jaučiu bendrystę, o namuose gera. Užauginau septynis vaikus. Jie man 70-mečio proga padovanojo keturratį. Išvažiuoju juo į laukus, miškus ir vis negaliu atsigrožėti savo gimtinės grožiu. Jį bandau įamžinti nuotraukose, augalų grožį įkalinu atvirukuose, paveiksluose. Miške yra toks nuostabus medis, kurį vieną patį fotografuojant būtų galima surengti parodą“, – savo pomėgius išdavė Ė. Juknevičienė.
Ji yra surengusi ne vieną parodą, pelnė Ievos Simonaitytės kultūros premiją. Pašnekovė juokavo, kad išgyvenusi pokario neramumus, dabar gyvena palyginus ramiai. Bet nurimti negali gerąja šio žodžio prasme – nudirbusi darbus ūkyje, dar randa laiko kūrybai, buvimui gamtoje.
„Vis sakydavau, kad, kai išeisiu į pensiją, turėsiu laiko. Bet neturiu. Draugams sakau – kai išeisiu į pensiją dar kartą, tada bus laiko. Tačiau kartais ir pati suvokiu, kad jo turbūt visada trūks“, – įsitikinusi Ė. Juknevičienė.

Vaizdo įraše – Ėrikos Juknevičienės prisiminimai: