Nuo šiol portalas www.mano-gargzdai.lt savo skaitytojus kviečia keliauti po Gargždų miesto ir Klaipėdos rajono praeitį. Kiekvieną mėnesį jūsų laukia susitikimai su rajono senbuviais – žmonėmis, kurie noriai dalinsis savo gyvenimiška patirtimi, išgyventomis istorijomis ir praeities lobiais. Kiekvieną kartą jūsų kelionė bus vis kitokia – kartais pasinersite į karo prisiminimus, kartais seno kaimo praeitį ar neįkainojamus žmogaus prisiminimus.

Pirmasis straipsnių ciklo herojus – tikras Gargždų gyventojas ir senbuvis Edvardas Cirtautas. Visą gyvenimą E. Cirtautas praleido Gargžduose – čia 1928 metais gimė, lankė mokyklą, vedė, dirbo, užaugino vaikus. Pro šio vyro akis praslinko vienas įdomiausių istorijos laikotarpių – taip vadinami Smetonos laikai, Antrasis pasaulinis karas, pokario metai, sovietmetis, Nepriklausomybės atgavimas. Istorinis laikotarpis ne tik praslinko pro E. Cirtauto akis – jis buvo ir visų šių įvykių dalyvis, liudininkas.

E. Cirtautą net galima pavadinti savotišku Gargždų miesto metraštininku. Klaipėdos mokytojų seminariją baigęs ir pradinių klasių bei matematikos mokytoju dirbęs E. Cirtautas visą gyvenimą aktyviai domėjosi ir krašto istorija. Tai daryti E. Cirtautą paskatino jo pusbrolis Antanas Stalmokas. Šiam dar prieš Antrajį pasaulinį karą besirengiant stoti studijuoti medicinos ir baigiant gimnaziją Klaipėdoje, reikėjo parašyti baigiamąjį darbą. A. Stalmokas nusprendė imtis Gargždų istorijos archyvų. Perfotografavo dokumentą, kuriuo 1782 metais Gargždams buvo suteikta Magdeburgo teisė, perpiešė tuo metu miestui suteiktą herbą. Vėliau originalai sudegė, tad išliko tik  A. Stalmoko perfotografuoti ir surinkti duomenys. Jo tvarkingai istorijos faktų prirašytus sąsiuvinius bei archyvines nuotraukas išsaugojo E. Cirtautas,  savo pusbrolį vertinęs kaip autoritetą. Nuo pat jaunystės E. Cirtautas jautė pareigą puoselėti prisiminimus, žinias, faktus apie Gargždų miestą. Todėl dabar jis – tarsi gyva miesto istorijos enciklopedija, kurios neįmanoma atsiskaityti, nes kaskart atsivertus paaiškėja vis naujų ir įdomių faktų.

Kalbant apie Gargždų istoriją, E. Cirtautui daug klausimų užduoti neteko – senbuvis gali papasakoti tiek daug, kad tereikia kartu su juo leistis į kelionę praeitin.

 

Ir Jūs, ir žmona Janina gimėte ir užaugote J. Basanavičiaus gatvėje Gargžduose. Čia buvusiuose Jūsų namuose prabėgo vaikystė, paauglystė. Dabar gyvenate centrinėje miesto gatvėje. Kaip per daugelį metų pasikeitė Gargždai – ar pažįstamas miesto veidas, ar jau kitoks?

Labai pasikeitė Gargždai. Atsimenu centrinę Rinkos aikštę. Ji buvo gerokai tuštesnė, nebuvo Muzikos mokyklos pastato, kuriame tarybiniais laikais veikė partijos komitetas. Už aikštės tyvuliavo tvenkinys. Dabar jo nė ženklo nebelikę, ten veikė malūnas. Bažnyčia buvo medinė, suręsta iš maumedžio. Nesupuvusi ir negriūvanti išstovėjo iki 1941-ųjų. Sulaukusi 150 metų buvo sudeginta. Dabar turime naują bažnyčią. O daugelį dešimtmečių žmonės ėjo melstis į laikiną bažnyčią, kuri buvo įkurta specialiai tam pargabentame kareivių barake.

Visai šalia buvusio policijos pastato prieš daugelį metų stovėjo dvaro rūmai, kai buvau vaikas iš jų bebuvo likę pamatai. Tačiau dar tada buvo išlikę dvaro gėlynai, vartai. Dabar ten – Sodo gatvė. Dvaro sodo žemes išpardavė 1938 metais, ten pamažu pradėjo kurtis žmonės. O dvaras sudegė dar per Pirmąjį pasaulinį karą – buvo medinis. Ten, kur dabar stovi restoranas „Lijo“, buvo dvaro arklidės. Kur įkurtas Socialinių paslaugų centras, stovėjo „magazinas“ – dvaro sandėliai, kurie turėjo bokštą su laikrodžiu. Dvaras priklausė Rene giminei – žiemodavo dvarininkai Renavo dvare, o vasarai atvažiuodavo į Gargždus. Dvarą kažkada valdė ir Sapiegos bei Oginskiai.

Dvaro sodas buvo mėgiama pasivaikščiojimų vieta – dabar ten įkurtas parkas. Vaikščiodavo šeimos ir poros, dainuodavo. Ten veikė pliažas – atskirai bendras, vyrų ir moterų. Žydai turėjo savo mėgiamą maudynių vietą. Takai buvo prižiūrimi, pastatytas tualetas, persirengimo būdelės, suoleliai. Buvo vieta šuoliams į Miniją. Dabar nieko nebelikę, pakrantės apžėlę, vietos neatpažįstamos.

J. Basanavičiaus gatvė buvo tarsi centrinė. O XVI amžiuje ir vėliau ji buvo pagrindinis kelias į Klaipėdą – 1510 metais karalienės Bonos Sforcos įsakymu J. Basanavičiaus gatvėje buvo atidaryta muitinė.

Ten, kur dabar stovi Savivaldybės pastatas, buvo tuščia, galėdavome matyti, kaip į laukus leidžiasi saulė.

Dabartinė Klaipėdos gatvė 1939 metais smarkiai nukentėjo – per Žolinę sudegė visa kairioji pusė. Prasidėjus karui sudegė ir dešinioji – vokiečiai namus padegė specialiai, dar prisimenu, kaip šaudė į langus.

 

Turbūt tuo metu Gargžduose gyveno daug žydų?

Mieste veikė dvi sinagogos – medinė ir mūrinė, žydų vaikų religinė mokykla. Šiaip su žydukais ėjome į vieną mokyklą, bet tuos žydų vaikus, kurie rengėsi į Izraelį, mokė taip vadinamoje tikybos mokykloje. Su žydais visi sutarė gerai. Jie nesiskyrė savo išvaizda, buvo draugiški, puikiai kalbėjo lietuviškai. Prisimenu, kaip vienas žydas draugas pakvietė pasisvečiuoti per Velykas. Per šią šventę žydų namų langai būdavo uždangstyti, o kai atėjau, mane pavaišino maca, davė išgerti velykinio vyno. Iš tiesų tai nebuvo vynas, jį tik taip vadino, tą saldų gėrimą. Prisimenu toks žydas darbuosis, karšta – tai be kepurės. Ateis pietų metas, prašys kokio darbininko kepurės – nepagarba žydui valgyti be galvos apdangalo. Buvo žydų ir amatininkų, ir prekybininkų. Buvo Zimkalės ir Lipkės parduotuvė. Lipkės parduotuvė buvo arčiau namų, bet tėvų pasiųstas vis tiek bėgdavau pas Zinkalę. Lipkė kartą ir klausia mano tėvo – ko tavo vaikas pas mane neina? Aš tėvui paaiškinau – Zinkalė dvi saujas saldainių magaryčiom duoda, Lipkė – tik vieną. Žydės visada palepindavo apsipirkti atėjusius vaikus.

 

Koks likimas ištiko Gargždų žydus prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui?

Vokiečiai į Gargždus atėjo 1941 metų birželio 22 dieną. Tada žuvo vokiečių karininkas. Kaltė krito ant vietinių gyventojų. Visus mus suvarė prie bažnyčios. Girti vokiečiai šaudė, kur papuola, į mus buvo atsukti vamzdžiai – sušaudymas galėjo prasidėti bet kada. Tačiau netoliese gyveno fotografas Šeputis. Jo žmona buvo vokietė. Kareiviams ji pradėjo sakyti, kad lietuviai nekalti, gal tik koks žydas tąjį karininką nušovęs. Vienas kariškis buvo pasiųstas į štabą Vėžaičiuse gauti sprendimo – visus sušaudyti ar paleisti. Kariškis grįžo iškelta ranka – tai reiškė gyvybę. Užtat pats beregint žuvo pašautas girtų saviškių. Sudegė liepsnojančiuose Gargžduose.

Lietuvius nuo žydų atskyrė. Mus kitą dieną paleido namo. Grįždamas namo mačiau, kaip žemėn krinta degančios bažnyčios varpas.

Žydus vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Vyrus tą patį vakarą nuvarė į Klaipėdos gatvės galą ir sušaudė. Po kelių dienų nuėjau ten, mačiau šviežiai sukastą žemę. Vienoje vietoje buvo sumesti dokumentai. Kaip dabar atsimenu atverstą pasą ir pavardę įrašyta jame – Mendelis.

Moteris dar mėnesį uždarytas palaikė Gargžduose. Jos su vaikais badavo, vietiniai gyventojai juos šelpė. Vėliau visi buvo sušaudyti Vėžaitynės miške.

 

Kaip pasikeitė gyvenimas prasidėjus karui? Ir vėliau jam pasibaigus?

Prieš tai gyvenome labai gerai. Tai buvo vadinami Smetonos laikai. Tėvas turėjo kelis prabangius kostiumus, mama kasdien puošdavosi. Parduotuvėse nebrangiai galėjai įsigyti bananų, apelsinų, vynuogių. Namuose turėjome net „Philips“ radijo imtuvą. Prieš karą – 1939 metais – Gargžduose gyveno  1 tūkstantis 100 gyventojų. Veikė 37 parduotuvės. Visos konkuravo. Būdavo tokios knygelės – už kokią sumą apsiperki, tokios vertės lipduką įklijuoja. Už surinktą sumą, pavyzdžiui, per Velykas, galėdavai nemokamai apsipirkti. Deja, karas visus mus nubloškė į pragarą. Reikėjo atstatyti sugriautus ar sudegusius namus. Pradėjome anksti dirbti. Mamą laikinai buvo uždarę į kalėjimą Kretingoje. Nešdavau maistą – eidavau pėsčiomis. Kad ant sniego neslystų klumpės, eidavau vienomis kojinėmis. Grįžęs iš Kretingos dar mokydavausi. Tais laikais turėti dviratį buvo kažkas tokio. Ir mokytojo specialybę pasirinkau vargo vejamas – tais laikais seminarijoje mokėjo stipendiją.

Pokario laikai buvo begalo sunkūs. Todėl dabar gera džiaugtis gražėjančiais Gargždais ir laisve.

 

Vaizdo reportaže – Edvardo ir Janinos Cirtautų prisiminimai apie senuosius Gargždus:

Stasio Gulbino ir E. ir J. Cirtautų asmeninio archyvo fotografijos:

Kvietinių gyventoja Irena Jankauskienė yra tikras bendruomenės šviesulys. Septynis vaikus užauginusi veikli moteris net ir išėjusi į pensiją nepaliauja organizavusi renginių, nuolat dalyvauja gyvenvietės šventėse, kuriose stebina darbštumu, originalumu. Ponia Irena net subūrė moterų klubą – „Versmė“, kuris nuolat dovanoja visoms kvietiniškėms gražių akimirkų. I. Jankauskienė sako, kad kitaip negalinti – Kvietiniuose gyvena jau beveik keturis dešimtmečius ir žino, ko reikia žmonėms, o ir sunkus darbas sovietmečio kolūkyje išmokė būti veiklia, nepavargstančia.  

 

Irena Jankauskienė prisiminimais nukelia į, atrodytų, netolimą istorijos tarpsnį, tačiau jis stebina neįtikėtinais faktais, įdomiais įvykiais, šiai dienai nebebūdingu gyvenimo ritmu, tvarka. Moteris matė, kaip keičiasi Kvietinių gyvenvietė, kaip griūva nenugalima tuomet laikyta sistema ir ateina ilgai laukta laisvė.

 

Kvietiniai – lyg miestas

 

Iš Šilalės rajono į Kvietinius 1978 metais su šeima atvykusi gyventi I. Jankauskienė gyvenvietę prisimena pasirodžius lyg puikų miestą.

„Valstiečių laikraštyje“ su vyru pamatėme, jog Kvietinių kolūkiui yra reikalingi darbuotojai. Kaimas, kuriame gyvenome, nė iš tolo neprilygo Kvietiniams. Kai atvažiavome, pagalvojome, jog patekome į miestą – geri keliai, statomi namai, šviesu, atlyginimas geras“, – pasakojo I. Jankauskienė.

Moteris Kvietiniuose dirbo parduotuvėje, vėliau ūkvede, valgykloje, tapo fermos brigadininke.

„Fermoje auginome 600 karvių. Man reikėjo bendrauti su darbuotojais, paskirstyti darbus, prižiūrėti tvarką. Tuo metu Kvietiniuose pradėjo statyti daugiabučius. Tais laikais tie sklypai, kur dabar stovi daugiabučiai, vadinami alytnamiai, darželis, buvo tušti. Tačiau gyvenvietė pradėjo sparčiai plėstis“, – kalbėjo I. Jankauskienė.

Ji prisiminė tą džiugią akimirką, kai šeima gavo sklypą namui statyti.

„Ne visi norėjo imti Kvietiniuose duodamus sklypus – žmonės troško gyventi arčiau miesto. Tačiau tvarka buvo griežta – jei šeima nedirba kolūkyje, jai atimamas butas. Jei mieste dirbdavo tik vienas šeimos narys, buto dar neatimdavo. Tačiau du ar daugiau – buto nebematysi. Net autobusų vairuotojams būdavo draudžiama vežti darbininkus. Mano vyras Albinas veždavo vaikus į mokyklą. Jei kas nors būtų užtikęs vežant kvietiniškius į darbą mieste, būtų skyrę baudą. Mes nusprendėme, kad gyvensime Kvietiniuose – pamažu išsipirkome naują alytnamį, turėjome savos žemės“, – sakė I. Jankauskienė.

Tuo metu Kvietiniuose šalia daugiabučių ir „alytnamių“ stiebėsi ir dar vienas pastatas – darželis. Tiesa, tuomet jis buvo statomas nelegaliai, nesuderinus projektų.

„Žinoma, niekas darželio atidaryti taip ir neleido. Pastate įsikūrė medicinos punktas, biblioteka, komiteto taryba. Naujas patalpas darželiui pastatė jau pagal projektą – ten darželis veikia iki šiol. O darželio tarybiniais laikais tikrai reikėjo – vaikų netrūko. Kvietiniai buvo jauna gyvenvietė – kūrėsi jaunos šeimos. Senoji karta gyveno vienkiemiuose, buvo keletas vyresnių žmonių, atkeltų iš atokesnių vietų, kuriose vykdė melioraciją“, – teigė I. Jankauskienė.

 

Laisvalaikis – ir mielas, ir priverstinis

 

Pasak I. Jankauskienės, tarybiniais laikais buvo įprasta, kad visi dirba kolūkyje ar kokioje kitoje valdiškoje įstaigoje ir dar turi savo žemės, laiko gyvulius. Maža to, žmonės suspėdavo ir ansambliuose šokti bei dainuoti, rengti pasirodymus.

„Kitaip ir būti negalėjo – šokom, dainavom ne tik savo noru. Laisvalaikio veikla buvo privaloma, nes buvo privaloma gerai pasirodyti svarbiuose renginiuose. Į repeticijas reikėdavo eiti darbo metu. Ruošdavomės  renginiams , tokiems, kaip profesinės sąjungos ataskaitinis vakaras. Scenoje esame regėję ne vieną to meto Lietuvos estrados žvaigždę. O ir patys turėdavome pasirodyti tobulai – juk buvome pirmaujantis ūkis. Žinoma, vakaronėse būdavo linskma, tačiau kartu tvyrodavo ir įtampa. Juk tais laikais negalėjai nenueiti, ten kur kviečiama, nežinojai, kas ir kur tavęs klausosi ar apie tave pasakoja“, – prisiminimais dalijosi I. Jankauskienė.

Tuo metu kvietiniškė ne tik dalyvaudavo repeticijose, bet ir privalomose „sandraugovės“ varžybose. Jose laimėti pirmąją vietą buvo privaloma – visa tai lydėjo spaudimas, įtampa, draudimas atsisakyti.

„Būdavo tokios varžybos, kuriose skirtingų kolūkių komandos varžydavosi karinės medicinos konkurse. Komandą sudarydavo gal 21 žmogus. Vykdavo surežisuotos karo scenos. Mes, moterys, pasirodydavome kaip seselės, turėdavome suteikti pagalbą tariamiems sužeistiesiems. Gal ir kitos komandos norėdavo laimėti, tačiau mes jausdavome tokią įtampą, kad tą pirmą vietą ir laimėdavom. Kitaip ir būti negalėjo. Juk buvome iš kolūkio, į kurį atvykdavo delegacijos ir kuris duodavo milijoną rublių pelno“, – tuometine tvarka nesistebėjo I. Jankauskienė.

Tiesa, iš klestinčio ūkio buvo ir naudos: žmonės gaudavo 13-ąjį atlyginimą, darbo užmokesčiu nesiskųsdavo, iš ūkio parsiveždavo dalijamų bulvių, grūdų. Kartą per metus išvykdavo į kelionę po Sovietų Sąjungą. Apsipirkti gi važiuodavo dažniausiai į Latviją – aplankydavo kaimynus keletą kartų per mėnesį.

„Viena iš kelionių buvo į Jerevaną. Ten tuo metu vyko riaušės. Gyvenime nebuvome matę mitingų. Išėjome iš viešbučio pasivaikščioti, o ten žmonės eilėraščius apie laisvę dalija, prašo grįžus į Lietuvą papasakoti visiems, kas čia vyksta. Negalėjome net numanyti, kad netrukus panašūs dalykai vyks ir Lietuvoje“, – prisiminė I. Jankauskienė.

 

Laisvė – bauginanti ir saldi

 

I.Jankauskienės pastebėjimu, sovietinės santvarkos griuvimo niekas nesitikėjo – buvo įteigta, jog viskas yra stipru, nenugalima, amžina.

„Žmonės kalbėjo – uždarys kolūkius. Atrodė – kaip taip galima šnekėti, juk pavojinga ir nerealu. Visi nerimavome – kaip gyvensime toliau, atrodė, kad be Rusijos nieko nebus. Ir vis dėlto, tai įvyko – su džiaugsmu vykome į Baltijos kelią liudyti savo laisvės. Laisvė buvo kartu ir bauginanti, ir be galo brangi. Troškome laisvos valstybės, bet kartu ir bijojome, kad neturėsime darbo. Baisu buvo ir dėl savo vaikų – kariuomenėn tinkančių sūnų. Grėsmė buvo didelė – kad juos paims į griūvančios sąjungos armiją. Vaikinus gaudė Klaipėdoje, net buvo kalbama, kad stabdo automobilius prie Jakų žiedo. Savo sūnus paslėpėme namuose. Kaip tyčia vienam prireikė chirurgų pagalbos Klaipėdoje. Gargždų ligoninėje dirbęs daktaras buvo labai supratingas ir leido sūnų vežti greitosios pagalbos automobiliu – galėjome tikėtis, kad jo nestabdys. Ištvėrėme šitą etapą į laisvę, vaikinai tarnavo jau Lietuvos kariuomenėje.  Mums pasisekė – gavome ir darbus. Vienintelis skaudus dalykas buvo griaunami ūkio pastatai. Taip, jie priminė Sovietų Sąjungą. Tačiau kiek ten buvo įdėta darbo, išlieta prakaito“, – nelaukdama atsakymo klausė I. Jankauskienė.

Vis dėlto, laisvė, nežiūrint sunkumų, atrodė be galo graži ir daug ką žadanti – nieko nebereikėjo daryti prievarta, bijant, dėl plano įvykdymo. I. Jankauskienė su dar trijomis bendramintėmis Irenomis įkūrė moterų klubą „Versmė“. Energingos moterys išjudino bendruomenę, bendrai veiklai sutelkė moteris. Jau ne vienerius metus klubas „Versmė“ yra visų renginių dalyvis.

„Sovietmečiu buvo ir gerų dalykų, tačiau jie nepalyginami su dabartiniais laikais, su dabartine laisve. Gera žiūrėti į gražėjančius Kvietinius – yra ir stambių ūkininkų, ir darbo vietų, žmonės puikiai tvarkosi. Ir negalima sakyti, kad kaimas sensta – yra, kas grįžta į  tėvų, senelių žemes. Gyventojai statosi naujus namus, puoselėja sodybas. Per metus galime pasidžiaugti vienu ar dviem naujais namais. Gyvenvietėje veikia pradinė mokykla, darželis, kultūros namai, medicinos punktas, puikūs bendruomenės namai. Čia gera“, – prisipažino I. Jankauskienė.

 

Irenos Jankauskienės pasakojimas – video reportaže.

 

Birutę Antaniną Rudienę pelnytai galima vadinti Vėžaičių metraštininke. Iš Rietavo kilusios, bet save vėžaitiške vadinančios moters atmintyje – daugybė pačios patirtų ir bendraujant surinktų faktų apie didingą Vėžaičių praeitį.  

Svetinga ir kalbėtis mėgstanti 87-erių B. A. Rudienė kartais mėgsta iš stalčiaus išsitraukti didžiausią savo turtą – nedidutę juodą užrašų knygelę. Knygelė, atrodytų, niekuo neįpatinga – apspurusiu viršeliu, pageltusiais lapais. Tačiau tvarkingai prirašyta to, kas buvusiai pedagogei, bibliotekininkei yra itin svarbu.

„Visą gyvenimą man buvo įdomi istorija, tai, kas nutiko vietose, kuriose gyvenu. Po kruopelytę rankiojau faktus apie Vėžaičius – kalbėjausi su tais žmonėmis, kurie prisiminė dvarininkus ir dvaro gyvenimą, rašiau viską, ką teko išgirsti. Į knygelę surašiau pagrindines žinias. Noriu, kad jos kažkada atitektų vaikams, anūkams. Kai esi jaunas, ne visada domiesi, iš kur esi kilęs, kokia tavo gimtinės, giminės istorija. O kai jau pasidaro įdomu, ne visada yra ko paklausti. Todėl ir surašiau viską, ką žinau – privalome žinoti savo istoriją, pažinti savo šaknis“, – įsitikinusi B. A. Rudienė.

 

Skaudi gyvenimo istorija

Vėžaičiuose B. A. Rudienė gyvena daugiau, negų pusę amžiaus – kaip pati sako, pakankamai ilgai, jog galėtų save vadinti vėžaitiške.

Moteris gimė Rietave, dirbo mokytoja. Sutikusi savo gyvenimo vyrą turėjo išgyventi nerimo dienas – jis buvo pasmerktas tremčiai, tačiau nuo išvežimo vyrui pavyko pasprukti. Vis dėlto, tremtis negailestingai pažymėjo B. A. Rudienės likimą.

„Į tremtį išvežė mano tėvus. Tuo metu aš jau buvau suaugusi, dirbau, nebuvau namuose. Todėl likau čia, o tėvus išvežė. Nuo to įvykio supratau, jog turiu gyventi kaip pelė po šluota – ramiai, apgalvodama, ką kalbu ir kaip elgiuosi. Juk tuomet buvo sekamas kiekvienas žodis. Ypač mokytojo. Todėl įsidarbinau Kalnalio bibliotekoje. Maniau, jog su knyga bus lengviau, negu su vaikais. Dirbau ir vienoje, ir kitoje vietoje. Vėliau įsidarbinau Gribžiniuose. Ten dirbau dešimtmetį, gyvenome pas vyro seserį. Tada suvokėme, jog nieko neturime ir reikia susikurti savo gerovę, savo gyvenimą“, – prisiminė B. A. Rudienė.

 

Namai – istorinėje vietoje

Taip sprendimą priėmusi šeima atvyko į Vėžaičius. Čia įsikūrė senovę primenančioje vietoje – dvaro „kumečių“ name, kurio vietoje dar seniau buvo pirmoji Vėžaičių mokykla.

Šis namas buvo tiesiogiai susijęs su Vėžaičių dvaru. Dvaras įsikūręs tarp Skinijos ir Gardaujos upelių, o rašytiniuose šaltiniuose yra minimas dar 1567 metais. Su dvaru siejamas ir Vėžaičių kūrimąsis. Dvaras priklausė didikams Volmerams. Kazimieras Volmeras Vėžaičiuose 1784 metais pastatė medinę Šv. Kazimiero išpažinėjo bažnyčią. Pasak B. A. Rudienės, Kazimierui dvaras atiteko už nuopelnus valstybei.

B. A. Rudienė prisipažino, jog gyvendama istorinėje vietoje, negalėjo nesusidomėti praeitimi. Dirbdama bibliotekoje daug skaitė, lankėsi pas tuos žmones, kurie patys ar jų artimieji dar prisiminė dvarą, jo savininkus, didikų gyvenimą.

„Tarybiniais laikai būdavo tokios Apylinkės dienos. Man, kaip bibliotekininkei, reikėjo parengti albumą apie gyvenvietę. Prisimenu tą ypatingą laiką – juk galėjau prisiliesti prie dvaro istorijos, rinkau nuotraukas, mačiau dvarininkams priklausiusius daiktus“, – pasakojo B. A. Rudienė.

Anot jos, jos kartos žmonės matė tik dvaro didybės šešėlį, bet ir šešėlis buvęs gan įspūdingas. Už skolas dvaras 1935metais atiteko vienam iš bankų, o po metų jį įsigijo Kostas Jašinskas.

„Netiesiogiai pažinojau naujojo dvaro savininko mamą. Įdomiai susiklostė dvaro likimas. Pasakojama, kad jis buvo labai gražus. Ypač garsėjo savo nuostabaus grožio sodo – grožio net neapsakysi. Tvenkinyje plaukiojo antys, gulbės, žydėjo gėlės. Aukščiau tvenkinio gražiame pastate gyveno ponai. Kai dvaras įklimpo į skolas, daugelį metų puoselėtas grožis pradėjo blėsti. Sodas sunyko, buvo apleistas. Tada dvaro didybė išliko tik nuotraukose ir žmonių prisiminimuose. Ponai kaži kur išvažiavo, liko keletas gėlių klombų, keletas pastatų. Paskutinės sąsajos su praeitimi man tarsi subiro akyse. Kažkada seniai užsukome į dvaro grabulką – rūsį, kuriame laidodavo. Karste gulėjo Volmerų palikuonė, dvarininkaitė. Ji buvo palaidota jau prieš daugelį metų. Gulėjo karste apvilkta žalia suknia. Atvėrus grabulkos duris ir į seniai nevėdintą patalpą patekus orui, dvarininkaitės kūnas tiesiog subyrėjo akyse – lygiai, kaip ir dvaro didinga praeitis“, – apgailestavo B. A. Rudienė.

Vis dėlto, įsitikinusi B. A. Rudienė, net ir sunykus dvarui, šiandien yra kuo pasidžiaugti: „Tai, kas liko iš dvaro, yra sutvarkyta, Vėžaičiai gražėja, nuo senų laikų yra gerokai prasiplėtę. Smagu pro čia pravažiuoti, užvažiuoti ir gyventi. Pati kartais pas sūnų ir jo šeimą išvažiuoju pabūti. Bet visada noriu grįžti atgal. Čia – mano namai“.

 

Vaizdo įraše – Vėžaičių senbuvės B. A. Rudienės prisiminimai:

Doviliškė Irena Deveikienė – tikras gyvenvietės šviesulys. Be šios veiklios moters neįsivaizduojamas nė vienas Dovilų renginys ar išvyka. Visą gyvenimą aktyvų gyvenimą ir laisvalaikį turėjusi 75-metė ir išėjusi į pensiją nenurimo – įkūrė moterų klubą „Sidabrinė gija“. Sako, dirbsianti tol, kol būsianti reikalinga ir naudinga – taip jau įpratusi dar tarybiniais laikais, apie kuriuos ponia Irena yra sukaupusi įdomių prisiminimų.

Pėžaičiuose gimusi, Šiūpariuose užaugusi I. Deveikienė į Dovilus atsikraustė pakviesta. Moterį tarybiniais laikais prisiviliojo dirbti į Lėbartų ūkį. Pasak I.Deveikienės, Dovilai prieš kelis dešimtemčius nė iš tolo nepriminė dabartinės gyvenvietės – tvarkingos, klestinčios, gražios.

„Prisimenu 1960 metus. Tada Dovilų gyvenvietė turėjo blogą vardą – vargana, apleista, nušiurusi. Tikrai ne pati geriausia vieta gyventi. Tačiau džiaugiuosi tuo, jog turėjau ir tebeturiu galimybę matyti, kaip Dovilai keičiasi. Ir, svarbiausia, keičiasi į gerąją pusę“, – kalbėjo I. Deveikienė.

Kai moteris 1978-aisiais atsikraustė į Dovilus, pamatė daug apleistų pastatų, o ir gyvenvietės veidas buvęs kitoks. Vietoje bažnyčios stūksojo grūdų sandėlis, ten, kur seniau buvo Lėbartų ūkio kontora dabar įkurti globos namai ir daug kas atrodė visai kitaip, negu šiandien.

Vis dėlto, kaip prisipažįsta, nė karto per visą gyvenimą nešovė mintis palikti Dovilus ir pakeisti gyvenamąją vietą.

„Nors esu gimusi kitur, Dovilai man visada buvo namai, čia įsikūrė mano šeima, užaugo vaikai. Dar labai man svarbu, kad pažįstu čia gyvenančius žmones, su ne vienu yra tekę dirbti, daug bendraujame, turime stiprią bendruomenę. Be to, Dovilai labai išgražėjo. Prieš keletą dešimtečių tai buvo pilka gyvenvietė, kaip sakiau net apleista, bet atėjus geriems vadovams, padedant žmonėms viskas pasikeitė. Dovilai seniau buvo vokiškas kraštas, čia gyveno ne viena vokiečių šeima, todėl ir šios kultūros palikimo Doviluose nemažai – namai, kiti pastatai. Tad atkuriant aplinką, statant bažnyčią labai padėjo rėmėjai iš Vokietijos. Jėgų negailėjo seniūnai, žmonės. Iš tiesų visi stengėmės, daug dirbome. Dovilai sena gyvenvietė, skaičiuojanti kelis šimtus metų. Daugelį dešimtmečių čia gyventa vokiečių, tad iki sovietmečio gyvenvietė buvo labai tvarkinga, graži. Pamažu jai buvo grąžintas buvęs veidas. Dabar Dovilų pasižiūrėti važiuoja net klaipėdiškiai – apie ypatingą Dovilų dvasią ir išvaizdą taip pasklidęs garsas, kad žmonės tikrai važiuoja specialiai pažiūrėti. Turime savo etnokultūros centrą – jis įtraukia kaip koks smagratis“, – tikino I. Deveikienė.

 

Lankytojų niekada netrūkdavo

Šiuo požiūriu, anot I. Deveikienės, Doviluose niekas nesikeičia jau keletą dešimtmečių – ir tarybiniais laikais grupės net iš kitų šalių važiuodavo į Dovilus.

„Lėbartų ūkis buvo labai garsus. Vertėsi augalininkyste ir gyvulininkyste. Ūkyje šerdavome tūkstančius gyvulių. Dirbau profesinėje sąjungoje, kurios tikslas buvo apsaugoti žmogų nuo darbinės neteisybės, skatinti jį dirbti, tam, kuriam gresia atleidimas garantuoti darbo išsaugojimą. Turėjome labai gerus vadovus, todėl keletą kartų per metus galėdavome keliauti – pamatėme daugybę Tarybų Sąjungos šalių, važiuodavome ir kitų ūkių pažiūrėti. Vyko socialistinis lenktyniavimas – visiems smalsu būdavo, ką ūkiai daro kitaip, ko galima pasimokyti, o kuo galima patiems pasigirti“, – pasakojo I. Deveikienė.

Moteris prisiminė, jog Lėbartų ūkis galėjo pasigirti ne tik rezultatais, bet ir saugomomis žmonių teisėmis.

„Profsąjungos pagrindinis darbas buvo saugoti žmones. Dabar žmogų iš darbo taip lengva atleisti. Tarybiniais laikais nebuvo taip paprasta. Jei darbuotojui grėsdavo atleidimas, įsikišdavo profesinė sąjunga. Aiškindavomės, kodėl žmogų nori atleisti, kokį prasižengimą jis padarė, kokia jo šeima, ar yra daugiau dirbančių asmenų ar tik vienas išlaikantis šeimą. Dažniausiai darbo vietą išsaugodavome – ne vienam teko padėti išlaikyti nesugriautą gyvenimą. Tais laikais pažinojau visus ūkio darbuotojus, jų šeimas. Tai buvo gerai, nes nedirbančių beveik nebuvo, visi turėjo pragyvenimo šaltinį. Juk bedarbio pašalpų niekas nemokėjo. Dabar žmonės išlepinti – kam eiti dirbti, jei pinigų ir taip valstybė moka. Asmuo privalo dirbti – dabartinei sistemai kažkas yra ne taip, reikėtų ieškoti kitų būdų, kad neklestėtų bedarbystė ir tinginystė“,- mano I. Deveikienė.

Tačiau veikli moteris prisipažįsta, kad anuometės sistemos griūtis buvo nulemta – buvo laikas pokyčiams, kitiems darbams.

„Nebėra ūkio ir nereikia. Tada žmonės turėjo vienų džiaugsmų, dabar turi kitų. Gyvenimas yra šventė. Todėl reikia dirbti, leisti sau mėgautis gražiomis akimirkomis. Štai kodėl džiaugiuosi, jog Doviluose turime moterų klubą, dalyvaujame šventėse, renginiuose.  Jei nori, kad gyvenimas būtų gražus, aplinka džiugintų akį, reikia daug dirbti – kaip ir visais laikais, nesvarbu, kokia sistema“, – įsitikinusi I. Deveikienė.

 

Irenos Deveikienės prisiminimai:

 

Sendvario seniūnijos Gindulių biblioteka įsikūrusi dar 1930-iaisiais statytame name. Į nedidelę biblioteką veda seni suklypę laiptai. Bibliotekos vedėja Emilija Alminienė sako: keitėsi laikai, keitėsi santvarkos, tačiau kaimo žmonių kultūros troškimas tik augo. Jei seniau suaugusieji neturėjo laiko paimti į rankas knygos, dabar gi gali sau leisti malonias valandas su gera literatūra.

 

Gindulių bibliotekoje vietiniai skaitytojai jaučiasi lyg namie – bibliotekos vadovė E. Alminienė kiekvieną pasitinka, kiekvieną pažįsta, pasiūlo arbatos ir visada – kaip tik tam žmogui tuo laiku tinkančią knygą. Nors buvo laikas, kuomet  į Gindulius atvykusi E. Alminienė nieko nepažinojo, o pirmosios darbo dienos laukė su siaubu. Tada ji dar nežinojo, jog likimui davus itin ūkišką darbą, jos gyvenimo kelias vis dėlto nuvingiuos kultūros link.

„Mano karjera prasidėjo kultūros srityje. Skuode dirbau meno vadove, teko vadovauti ir kultūros centrui, mokiausi muzikos, baigiau chorvedybos kursus. Iš pradžių dirbau kaimuose, vėliau vadovavau rajono kultūros namams. Taip tęsėsi16 metų. Tačiau kiekvienas turime savo lemtį ir viskas klostosi taip, kaip yra numatyta. Kai pradėjau mąstyti, jog vaikai jau užaugo, jiems reikės tęsti mokslus, atsirado darbo pasiūlymas šalia Klaipėdos – Ginduliuose. Sunku patikėti, bet iš kultūros namų vedėjos, chorvedės tapau augalų sėklininkystės agronome tarybiniame ūkyje. Buvau baigusi mokslus, bet pirmoji darbo diena tikrai nebuvo svajonių – juk iki tol tokio darbo nedirbau. Bet net ir darbuodamasi tokioje visiškai nuo kultūros nutolusioje srityje buvau pačiame kultūros sukūryje“, – prisimena E. Alminienė.

Tarybiniais metais, anot E. Alminienės, kaime vykdavo itin daug kultūrinių renginių – koncertai, vakaronės, vakarėliai. Kiekvieni kultūros namai turėjo daugybę būrelių .

„Kolūkiuose nuolat reikėdavo švenčių – pjautuvės, sėtuvės, palydėtuvės, užbaigtuvės ir taip toliau. Kiekvieną šventę dalyviai dovanų gaudavo koncertą – saviveiklininkams tekdavo paruošti programas su šokiais, dainomis, vaidinimais. Būreliai per repeticijas turėdavo ką veikti. Dalyvaudavai ir aš – kitaip negalėjau, kultūra visada buvo šalia manęs“, – kalbėjo E. Alminienė.

 

Užimtumas visada buvo trokštamas

E. Alminienė prisimena: žmonės visada noriai eidavo į renginius, visada troško bendrystės. To nepakeitė nei nauja santvarka, nei skubėjimo laikmetis.

„Anais laikais kultūrininkai viską turėdavo pasidaryti patys – sukurti programas, parengti koncertus. Dabar viskas patogiau – galima rašyti projektus, gauti finasavimą, renginiams pasisamdyti profesionalų. O noras kultūrintis išlikęs toks pat. Tik pasikeitė laisvalaikio mąstai. Tarybiniais laikais žmonės į renginius eidavo ir dėl to, jog buvo privaloma, ir dėl to, jog kitų pramogų buvo maža. Laiko visi turėjo labai nedaug – po darbo kolūkyje antra tiek reikėdavo dirbti savo namuose. Visi laikė gyvulius, turėjo daug žemės, daržus, šienavo. Tad po sunkių darbų kiekviena šventė būdavo atgaiva. Dabar visuose Ginduliuose, kur gyvena turbūt ne mažiau tūkstančio žmonių, yra gal dvi karvės ir viena ožka. Laiko žmonės turi daugiau. Taigi ir kiekvieną renginį, šventę priima su džiaugsmu – bendrystės norisi visada“, – įsitikinusi E. Alminienė.

 

Pramogų spektras – platesnis ir įvairesnis

E. Alminienės pastebėjimu, lyginat dabartį su kelių dešimtmečių istorija, galima pastebėti gerokai pasikeitusį žmonių laisvalaikį. Dabar visi keliauja, daug kuo domisi, išlavėjęs skonis, suvokimas.

„Apie tokį laisvalaikį, kokį turime dabar, tarybiniais laikais galėjome tik pasvajoti. Štai mūsų biblioteka – maža, apgriuvusiame pastate, su tualetu lauke. Bet traukia čia visus lyg į namus. Juokaudami sakome – mūsų biblioteka irtonciui, ir rožončiui. Pavyzdžiui, trečiadieniais bibliotekoje renkasi motinos. Turime mamų grupę – priklausome pasauliniam judėjimui mamų, kurios meldžiasi už savo vaikus. Mes, mamos, susėdame prie stalo, giedame, meldžiamės. Po to skanaujame arbatą, diskutuojame, aptariame savo, kaimo problemas, patariame viena kitai. Niekas, kas papasakota, už bibliotekos sienų neišeina. Du kartus per mėnesį bibliotekoje vyksta šv. Mišios, tose pat patalpose repetuoja čia sukurta kapela „Sendvaris“. Rengiame išvykas – vykstame į Lietuvos garsias vietas, vienuolynus, važiuojame į renginius. Esame buvę Lenkijoje, net į Stokholmą plaukėme – pamatėme naktinį linskmybių gyvenimą, prisišokome. Visko, kur tik esame buvę, neišvardinsi – apie tokius dalykus tarybiniais laikais net pagalvoti nebūtum galėjęs“, – mano E. Alminienė.

 

Kiekviena knyga – parinkta asmeniškai

E. Alminienė jau keletą dešimtmečių stebi besikeičiančius skaitymo įpročius. Bibliotekoje moteri s pradėjo dirbti žlugus tarybiniam ūkiui. Prieš porą dešimtmečių suaugęs žmogus į biblioteką užsukdavo retai – rūpėjo normos, gyvūliai, kiti ūkio darbai. Pagrindiniai bibliotekos lankytojai būdavo vaikai – neišpaikinti pramogų, neužvaldyti interneto. Dabar atvirkščiai – į biblioteką dažniau užsuka suaugusieji: „Nes laiko jie turi daugiau ir pasaulis verčia viskuo domėtis“, – tvirtina E. Alminienė.

Anot bibliotekininkės, net bibliotekos turinys gerokai yra pasikeitęs lyginant su senesniais laikais. Dabar lentynose – užsienio, lietuvių, psichologinė, grožinė, mokslinė literatūra. Tik gebėk rinktis.

„Nuolat gauname naujų knygų, užsakomi žurnalai, laikraščiai. Knygų dovanoja ir skaitytojai – ko paskaityti atranda skirtingiausių skonių žmonės. Moterys nuo kasdienybės bėga prašydamo saldžių meilės romanų – tokių tarybiniais laikais net sapnuoti nesapnavome. Moterys juos perskaito vos per naktį ir kitą dieną jau nori kitų. Rimtesnes knygas, prieš rekomenduodama skaitytojams, visada perkskaitau pati. Yra skaitytojų, kuriems, žinau, galiu pasiūlyti tik istorines arba psichologines knygas. Vienas vyras domisi pilimis. Kiekvieną savo skaitytoją pažįstu – žinau, ką jis iš bibliotekos norės pasiimti, o ko atsisakys. Vaikai skaito mažiau – matyt, yra pasikeitusios švietimo programos. Seniau mažiesiems mokyklose pateikdavo sąrašus. Dabar vaikai į biblioteką dažniau atbėga dėl interneto. Apskritai, lyginant su tarybiniais laikais, dabar žmogui yra prieinama daug daugiau informacijos. Tiek moterims receptų ir patarimų, Tiek vyrams visokių idėjų namams, interjerui. Tik spėk domėtis ir dalintis – informacijos gausa ir galimybė ja dalytis bendraujant yra vienas iš didžiausių turtų“, – tiki E. Alminienė, Ginduliuose mažoje bibliotekoje sukūrusi tikrą kultūros oazę.

Vaizdo įrašas:

Kretingalėje jau keletą dešimtmečių gyvenanti 81-erių Aldona Mikonienė į aplinką žvelgia patyrusiu geografės žvilgsniu. Visą gyvenimą moteris dirbo mokytoja. Per geografijos pamokas vaikams niekada nebūdavo nuobodu – nuo pat vaikystės aplinka, kelionėmis domėjusis A. Mikonienė į geografines paieškas įtraukdavo ir mokinius. Su jais mokytoja išvaikščiojo visas Kretingalės apylinkes ir supažindino su gyvąja, ne teorine geografija.

 

Pasak A. Mikonienės, Kretingalė – įdomus kraštas tiek istoriškai, tiek geografiškai. O kažkada ši gyvenvietė moteriai atrodė ne itin patraukli gyvenimui.

Kretingalę A. Mikonienė pirmą kartą pamatė po Antrojo pasaulinio karo – 1947-aisiais. Kretingos rajone, Vaineikiuose, netoli Kašučių ežero, gimusi moteris pro Kretingalę su šeima važiuodavo į Klaipėdos turgų – tais metais gyvenvietė paliko itin niūrų prisiminimą.

„Pamatėme Kretingalę po karo – langų namuose nėra, bažnyčia irgi išdaužtais stiklais, iš mokyklos išmesti suolai… Nyku, baugu. Pro ten ne taip dažnai ir važiuodavome – buvo pavojinga, dažniausiai vežimus apiplėšdavo. Po karo į apleistus namus buvo atkeltos rusų šeimos. Sunkmetis, tad naujieji kretingališkiai susistabdyavo pro šalį važiuojančius vežimus ir paprasčiausiai paimdavo gėrybes. O į Klaipėdą žmonės veždavo kiaušinių, kitų maisto produktų. Taip pat šieno – klaipėdiškiai jį pirkdavo, matyt, kokių nors naminių gyvūnų namuose laikydavo. O mes turguje pirkdavome rūkytos menkės – tai buvo nepakartojamas gardumynas, kokio dabar nebepagamina. Norėdami išvengti apiplėšimo, žmonės važiuodavo pro Plikius. Iš namų išvykdome vakare, gal 11 val., ir Klaipėdą pasiekdavome ankstų rytą“, – vaikystę prisiminė A. Mikonienė.

Tada ji dar nežinojo, jog po poros dešimtmečių jai vėl teks grįžti į Kretingalę – šį kartą ne pravažiuoti, o užsukti visam likusiam gyvenimui. Tuo metu maža mergaitė tik galėjo numanyti, kad gyvenimo keliui pasirinks mokytojos profesiją.

 

Pirmosios žinios – iš nelegalių knygų

A. Mikonienės atmintyje – jos senelio, gimusio XIX amžiaus pabaigoje, pasakojimai. Jo istorijų vedina A. Mikonienė pradėjo domėtis gamta, gamtos reiškiniais, kelionėmis. Žinių semdavosi iš nelegalių knygų, pargabentų iš Tilžės.

„Senelis buvo labai šviesus žmogus. Caro laikais lankė mokyklą Darbėnuose, tada mokė rašyti rusiškomis raidėmis – lietuvių raštas buvo uždraustas. Mūsų kaime buvo toks sandėlys, į kurį atgabendavo knygų. Turėjome Bibliją – tais laikais šios knygos Lietuvoje tikrai nespausdindavo. Ypač įstrigo senelio pasakojimai – norėjau ir pati daug ką sužinoti“, – pasakojo A. Mikonienė.

Ji anksti neteko tėvų – tada prasidėjo kelionės po giminaičių namus. Tačiau ir nuolat keisdama globėjus, ponia Aldona puikiai mokėsi.

„Mokiausi Kaune. Tačiau dėl šeimos reikalų buvau grįžusi į savus kraštus. Ėjau Klaipėdoje gatve ir pamačiau, jog rengiami stojamieji egzaminai. Iš anskto nepasiruošusi per dvi dienas išlaikiau visus egzaminus – Kaune institute pradėjau mokytis Gamtos fakultete. Po mokslų pradėjau dirbti Jurjonių kaime. Ten panaikino septynmetę mokyklą. Perėjau dirbti į Plikius. Po kiek laiko Plikiuose taip pat uždarė mokyklą. Todėl išgirdau sprendimą mane perkelti į Kretingalę. Labai ten nenorėjau – buvau girdėjusi kalbų, jog kolektyvas Kretingalės mokykloje nesutaria, yra barnių. Tačiau didelio pasirinkimo neturėjau – teko pereiti dirbti. Taip ir likau“, – kalbėjo A. Mikonienė.

 

Per pamokas – įdomūs atradimai

Prasidėjus gyvenimui Kretingalėje, prasidėjo ir įdomieji geografiniai atradimai. Anot A. Mikonienės, Kretingalės apylinkės – ypatinga vieta.

„Kretingalė įsikūrusi šalia Kretingos. Prie šio pavadinimo pridėkime vokišką galunę alė, kuri reiškia visas ir gausime visą Kretingą. Kretingalė – vieta, kur baigiasi visa Kretinga. Šiose apylinkėse jau II amžiuje gyveno žmonės. Tai patvirtina netoli Kretingalės, šalia Kretingos stūksančio Andulių piliakalnio tyrinėjimai. Ir pačioje Kretingalėje gyvenama jau labai seniai. Štai ne taip seniai gyvenvietės slėnyje buvo atlikti planai, pradėti darbai. Žvelgdama gegografės akimis tame slėnyje matau labai daug dalykų, kuriuos reikia apsaugoti. Pavyzdžiui, slėnio popieriniuose planuose buvo pažymėta 20 senovinių kapinių. Realybėje tos vietos nėra pažymėtos. Kalbėjausi su seniūnu, jog tai padaryti yra būtina. Juk kalbame apie senovinius pilkapius, maro kapinaites. Sprendžiant iš laidojimo vietų, gali būti, kad žmonių čia gyventa dar prieš Kristų“, – sakė A. Mikonienė.

Senovės laidojimo vietas moteris aptiko dar, kai dirbo mokytoja. Pasak jos, žmonės nuo seno vengdavo maro kapinaičių, jas pažymėdavo, kad ir kiti nesiartintų.

„Buvo toks nutikimas. Žmonės statėsi namą šalia maro kapinių, vežė iš ten žemes. Nežinau, ar sutapimas, bet visi šeimos nariai netrukus susirgo keistomis ligomis. Senovėje lietuviai sakydavo – nelaidok ten, kur gyveni. Taigi ir gyventi ten, kur laidota, – negerai. Maro kapinių geriau neliesti“, – įsitikinusi A. Mikonienė.

 

Upių ir jūros kraštas

Darbai slėnyje atskleidė ne tik protėvių gyvenimo pėdsakus. A. Mikonienė, Akmenos slėnyje pradėjus kasti žemes, pamatė daug senesnių gamtos ženklų.

„Akmenos-Dangės upė kažkada turėjo labai daug intakų. Dalis jų yra išnykę. Kai kurie upeliai buvo paversti keliais. Kitų vagas gamtininko akis gali dar atpažinti, kai kurie užversti per melioraciją. Kai slėnyje ėmė versti žemes, atvertė baltų akmenų – tai buvę upių pėdsakai. Balti akmenys kažkada buvo nuskalauti upių tėkmės. Laukuose su vaikais rinkdavome akmenis. Juose – fosilijų pėdsakai. Tai reiškia, jog dabartinė Kretingalė kažkada tikrai buvo jūros dugnas“, – intriguojantį pasakojimą apie Kretingalę pabaigė A. Mikonienė.

 

Vaizdo įrašas:

Buvęs Veiviržėnų gimnazijos direktorius Stanislovas Muižė – visada punktualus. Miestelio šviesuolio laikas suplanuotas, o diena įprasminta naudinga veikla. Garbaus amžiaus vyras, pedagogas įsitikinęs – kad ir kur begyventum, net ir mažiausiame kaime, žmogui visada yra, ką veikti. Žmogus neturi nuobodžiauti. Pokalbį pedagogas pradeda nuo trijų tiesų, kurių visą gyvenimą laikosi pats ir kurias išmokti nuoširdžiai pataria kitiems.

 

„Visų pirma žmogus turi išmokti gerai dirbti savo darbą. Jei asmuo tai įvaldo, jo niekada nebereikia ieškoti – trokštamas darbas atsiranda pats. Antra – žmogus turi išmokti būti vienas. Tai ne mano mintis, šį gerą patarimą radau rašytojo Vinco Mykolaičio Putino raštuose. Kai žmogus išmoksta būti vienas, jis išsprendžia labai daug problemų. Ir dar vienas dalykas, kurį privalu įvaldyti: reikia išmokti būti kompanijoje. Tik taip įmanoma susiformuoti kaip asmenybei, suformuoti savo nuomonę bei vertybes ir išmokti nesekti pagal minią bei suvokti savo tapatybę“, – įsitikinęs S. Muižė.

 

Jis žiūri į dabartinę kartą ir negali patikėti, jog girdi šitiek skundų. Pasak 80-ies metų sulaukusio vyro, šalies nepriklausomybė yra didžiulė dovana ir gėris. Reikia išmokti ja naudotis – ne skųstis, kad valstybė neduoda to ir nesuteikia ano. Tereikia suvokti savo tapatybę ir pradėti daryti darbus.

 

„Jei žmogus gerai dirba savo darbą, galima daug ko pasiekti. Nežiūrint, kokia santvarka ar padėtis šalyje – viską nulemia žmogaus pasirinkimas. Studijavau Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Buvau paskirtas kurso komjaunimo sekretoriumi. Kurso draugai per Vėlines nuėjo į Rasų kapines ir padėjo gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo. Aš, kaip komjaunimo sekretorius, turėjau juos pasmerkti. Nepasmerkiau. Pašalino iš komjaunimo. Tikras stebuklas, kad likau universitete. Baigiau jį ir gavau paskyrimą į Biržus, pats esu kilęs iš Joniškio. Dirbau ten, kol sužinojo apie įvykį universitete. Pasakė, jog esu nereikalingas. Jei aš nereikalingas, ir jūs man nereikalingi. Nuėjau į Švietimo ministeriją, o ten ir sako – susirask darbą pats. Taip atkeliavau į Veiviržėnus, kur visą gyvenimą turėjau galimybę dirbti savo darbą ir rūpintis, kad ir kiti būtų neabejingi tam, ką daro“, – savo jaunystę prisiminė S. Muižė.

 

Jo nuomone, Veiviržėnai yra ideali vieta gyventi – čia gražu, ramu, geri žmonės. Veiviržėnų mokyklos direktoriumi S. Muižei pasiūlė dirbti 1964 metais. Vyras nustebo – kaip čia direktoriauti, jei nėra mokyklos?

Juk tuomet mokykla buvo trijuose pastatuose – viename mediniame, kuriam – turbūt šimtmetis, taip pat dabartiniuose laidojimo namuose. S. Muižė suprato, kad jo tikslas – Veiviržėnuose sukurti tikrą mokyklą, kurios mokiniams nereikėtų blaškytis.

 

„Statyti mokyklą nusprendėme man pradėjus eiti direktoriaus pareigas, o 12 klasių priestatas jau veikė po dvejų metų. Tuo metu nebuvo lengva – sovietinė valdžia, biurokratinis aparatas. Tačiau esu ramaus valstietiško būdo, žinau, kad kibdamas į atlapus nieko gero nepasieksi. Todėl diplomatiškai, pasikalbėdamas, apsišarvavęs kantrybe siekiau, kad mokyklai būtų skiriama kuo daugiau dėmesio. Netrukus tapo aišku, kad mokyklai ir vėl trūksta patalpų – mokinių vis daugėjo. Vėl naujas projektas – 1978 metais jau veikė antrasis 12 klasių priestatas, mokykla turėjo sporto salę, valgyklą, dirbtuves. Dar po dvejų metų pavyko pastatyti mokytojų namą, bendrabutį“, – apie mokyklos kaitą pasakojo iki pat 2001 metų direktoriumi dirbęs S. Muižė.

 

Darbui reikia įkvėpti

Kalbėdamas apie mokyklą ir darbą joje, S. Muižė savo atžvilgiu kuklus – sako, jog nuopelnų vienam pačiam prisiimti nedera.

„Reikia mokėti taktiškai į darbą įtraukti žmones. Kai kolektyvas veikia darniai, yra sukurta atmosfera, darbai einasi kuo puikiausiai. Visus mokytojus prisimenu darbščius, gabius, norinčius dirbti. Ir vaikai buvo darbštūs, gabūs, norėjo mokytis. Žinoma, kaip ir dabar, vaikų būta visokių. Kalbant apie tai, kodėl vaikai pasuka blogu keliu, negalima kaltinti tik tėvų ar mokytojų. Taip, jei paauglys nusikalsta, galbūt jo šeimoje nebuvo formuotos vertybės. Galbūt ir mokytojai padarė ne viską, kas jų valioje. Žmogaus smegenys turi būti nuteiktos taip, kad jam nebūtų nuobodu. Seniau visi dainuodavo, šokdavo, vaidindavo. Dabar kaime vaikai sėdi kur nors ant suolelio ir sako, kad nuobodu, nėra kas veikti. Netiesa, veikti visada yra ką, nesvarbu, kur gyveni. Tik turime vaikus mokyti, ką veikti, kaip save užimti, kaip plėsti savo akiratį. Sako, vaikai nebeskaito. Bet mokytojas turi pamoką taip vesti, kad mokinį įtrauktų į knygos pasaulį, sudomintų jį. Vaiką reikia auklėti taip, kad jam gyvenimas atrodytų įdomus ir norėtųsi daug ką nuveikti“, – pedagoginėmis įžvalgomis dalijosi S. Muižė.

 

Kalbėdamas pedagogas mintimis grįžo į tuos laikus, kai 80 procentų žmonių gyveno kaime. Visi turėjo žemės, daug dirbo, netinginiavo ir labiau vertino gyvenimą bei tai, ką turi. Dabar Lietuvoje – 200 tūkstančių bedarbių ir milžiniški plotai nedirbamos žemės.

„Valstybės politikoje kažkas yra negerai. Ir žmonių mąstymas kažkoks kitoks. Kiek išvažiuoja į užsienį – ten, sako, geriau. Galbūt, bet taip pat reikia daug dirbti. Mano nuomone, reikia dirbti Lietuvoje ir dirbti labai daug. Kai suvoksime, jog patys turime kažką daryti, tik tada keisis gyvenimas. Jau nuo vaikystės žmogui reikia padėti rasti tinkamą užsiėmimą, tinkamus pomėgius, kad asmuo išmoktų dirbti darbą. Esame linkę kažką kaltinti, ieškoti teisybės. Ir dažnai sakome – nėra teisybės. Bet teisybę mes sukuriame patys“, – įsitikinęs S. Muižė.

 

Stanislovo Muižės prisiminimai – video įraše:

 

      Agluonėniškės 72-ejų Ėrikos Juknevičienės darbo kambaryje ant sienos kabo jos pačios piešti paveikslai ir gamtos įkvėptos fotografijos, ant stalo pūpso krūvos džiovintų augalų ir jau įpusėtų gaminti atvirukų, kurių kiekvienas vertas susižavėjimo šūksnio. Saulėtame kieme tingiai tyso katinas, o čia pat vingiuojančios Agluonos upės pursluose turškiasi antys, netoliese subliauna ramios avys. Tokioje gamtos idilėje gyvenančios moters pasakojimas – ramus ir apgalvotas. Santūrumo turbūt išmokė patirti karo sunkumai, o apie tokią ramybę kažkada buvo galima tik pasvajoti.

 

Ė. Juknevičienė gimė Kontvainių kaime, kuris įsikūręs Agluonėnų seniūnijoje. Galbūt moteris iki pat šiol būtų gyvenusi gimtajame dviejų galų name, tačiau gyvenimo kelią, kaip ir daugelio jos amžiaus žmonių, pakoregavo Antrasis pasaulinis karas. Moteris sako galinti tik pasidžiaugti, kad paties karo baisumų jai patirti neteko, tačiau jo pasekmės padarė įtaką vėlesniam moters gyvenimui.
„Agluonėnų seniūnija buvo Mažosios Lietuvos kraštas, su vokiškomis tradicijomis. Artėjant karo frontui, visi iš šių kraštų bėgome į Vokietiją. Visa mano šeima paliko didelį namą, ūkį ir leidosi į kelią. Man tada buvo vos dveji su puse – atmintin įstrigę tik keli vaizdiniai, paties karo nepamenu. Deja, jo pasekmės gyvenimui buvo žiaurios. Pakeliui į Vokietiją mirė mano mama. Nespėjus pasprukti nuo sovietų, buvo liepta grįžti atgal į Lietuvą. Prie šeimos neliko ir tėvo – jį kažkur išsivedė. Tėvo likimo taip ir nesužinojau – nepavyko rasti jo pėdsakų, jis dingo Lenkijoje. Mano močiutė spėjo pabėgti į Daniją. Ten mirė ir yra palaidota. Aš ir brolis, netekę artimųjų, buvome atiduoti į globėjų rankas“, – apie savo gyvenimo pradžią pasakojo Ė. Juknevičienė.

 

Karas atėmė ir namus
Su globėjais atgal grįžusi Ėrika daugiau nebenakvojo savo lovoje ir nebežaidė savo kieme. Mažosios Lietuvos gyventojų namai jau buvo užimti – buvo įkeldinti lietuviai.
„Mūsų šeimos namai buvo dideli – dviejų galų. Būtume tilpę, vietos būtų užtekę ir naujiems šeimininkams, ir mums. Tačiau į teisėtus namus niekas neįleido. Jie man liko tik prisiminimuose. Vis dėlto galiu pasakyti, kad šis liūdnas įvykis turėjo ir teigiamą pusę. Jei namus mums būtų sugrąžinę, netrukus būtume buvę pasmerkti tremčiai – kaip turintys nuosavybės ir žemių. Ir po karo nebuvo saugu gyventi. Dieną maisto prašyti ateidavo partizanai, naktį – banditai. Buvo atvejis, kai žmonės, bijodami būti nuskriausti, dieną įsileido vienus, naktį – kitus. Kitą dieną buvo įskųsti, jog remia priešus. Vadinasi, tiek dieną, tiek naktį lankėsi tie patys. Buvo neramūs laikai – niekuo negalėjai pasitikėti“, – kalbėjo Ė. Juknevičienė.
Netekusi namų ji kartu su globėjais atsikraustė į Agluonėnus. Dar karo metais statytuose namuose Ė. Juknevičienė gyvena iki šiol. Namo sienos tebepamena lietuvininkų kalbą bei tradicijas – pašnekovė iki pat penkerių metų kalbėjo tik vokiškai.
„Visi gyvenę Mažojoje Lietuvoje lankė liuteronų bažnyčią, skaitėme vokiškas knygas. Natūralu, jog ir kalbėjome vokiškai. Iki pat 5 metų tik šia kalba ir tekalbėjau. Tik pradėjusi lankyti mokyklą išmokau lietuvių kalbą, o namuose šnekėjome lietuvininkų tarme. Tai buvo lyg ir lietuviška kalba, bet su daugybe vokiškos kilmės žodžių. Pavyzdžiui, niekas nesakydavo eik į kambarį, bet eik į stubą, ne suplauk indus, o suplauk rykus. Sakinių formuluotė buvo lietuviška, tačiau daugelis žodžių – vokiški. Iki pat šiol moku ir lietuvininkų tarmę, ir vokiečių kalbą. Vokiškai viską suprantu, tik kartais pritrūksta žodžių pačiai pasakyti“, – prisipažino Ė. Juknevičienė.

 

Visa giminė – Vokietijoje
Vokiečių kalbos Ė. Juknevičienei prireikia dažnai. Iš visos giminės moteris vienintelė gyvena Lietuvoje – kiti giminaičiai karo metu arba po jo išsikėlė gyventi Vokietijon.
„Kai man buvo 19 metų, globėjai nusprendė išvykti į Vokietiją. Aš negavau dokumentų, todėl likau čia. Pusbroliai ir pusseserės taip pat gyvena Vokietijoje, brolis irgi ten įsikūręs, toje šalyje gyvena ir trys mano vaikai. Dažnai ten nuvažiuoju, teko lankytis ir Amerikoje, kur įsikūrę mano giminės. Tikroji mano pavardė yra Konrad, tik mokykloje buvau sulietuvinta ir tapau Kundrotaite. Todėl atsirado žmonių, kurie iš Vokietijos ieškojo Konradų šaknų Lietuvoje. Iki pat šiol bendraujame, rašau laiškus, jaučiu tarsi pareigą rinkti duomenis apie giminę, savo šaknis, šeimos istoriją“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris sovietmečiu ne kartą bandė gauti leidimą išvykti gyventi į Vokietiją. Nepavyko. dabar Ė. Juknevičienė mano, jog taip buvo lemta. Dabar net labiausiai prašoma nenorėtų palikti savo šalies.
„Čia sukūriau šeimą, namus. Aplankau vaikus Vokietijoje, susitinku su giminėmis – jaučiu bendrystę, o namuose gera. Užauginau septynis vaikus. Jie man 70-mečio proga padovanojo keturratį. Išvažiuoju juo į laukus, miškus ir vis negaliu atsigrožėti savo gimtinės grožiu. Jį bandau įamžinti nuotraukose, augalų grožį įkalinu atvirukuose, paveiksluose. Miške yra toks nuostabus medis, kurį vieną patį fotografuojant būtų galima surengti parodą“, – savo pomėgius išdavė Ė. Juknevičienė.
Ji yra surengusi ne vieną parodą, pelnė Ievos Simonaitytės kultūros premiją. Pašnekovė juokavo, kad išgyvenusi pokario neramumus, dabar gyvena palyginus ramiai. Bet nurimti negali gerąja šio žodžio prasme – nudirbusi darbus ūkyje, dar randa laiko kūrybai, buvimui gamtoje.
„Vis sakydavau, kad, kai išeisiu į pensiją, turėsiu laiko. Bet neturiu. Draugams sakau – kai išeisiu į pensiją dar kartą, tada bus laiko. Tačiau kartais ir pati suvokiu, kad jo turbūt visada trūks“, – įsitikinusi Ė. Juknevičienė.

 

Vaizdo įraše – Ėrikos Juknevičienės prisiminimai:

Įvažiavus į Priekulės seniūnijoje, Klišių kaime, gyvenančios Annos Juzaitienės sodybą, apima puikus jausmas – žavi nepriekaištingai sutvarkyta aplinka, autentiška sodyba byloja istorijos ir laiko vingius, rodos, kiekviena jos kertelė turėtų ką papasakoti. Kaip ir pati A. Juzaitienė.

Ilga kelionė namo
Anna Juzaitienė gimė 1937 metais, rugpjūtį. Toje pačioje sodyboje, kurioje gyvena ir dabar. Tokie namai – stubos – buvo paplitę turtingų ūkininkų-žvejų sodybose. A. Juzaitienės mama Marija buvo namų šeimininkė, tėtis Martinas – žvejys. Gelžių šeima gyveno neblogai, kol ramią kasdienybę sudrumstė karas.

„Aplink vyko šaudymai, ėjo frontas. Iš Juodkrantės pusės į tvartą pataikė sviedinys, bėra jo griaučiai. Paskui atėjo įsakymas, kad visi gyventojai turi išsikelti. Mus taip pat žvejybine valtimi perkėlė į Juodkrantę. Vėliau atsidūrėme Rytprūsiuose. Ten su mama, seserimi ir seneliu buvome, kol baigėsi karas. O tėtis kaip ir visi vyrai išėjo į karinę tarnybą“, – pasakojo A. Juzaitienė.

Karo metais nukentėjęs tvartas

Moteris tvirtino, kad niekas nežinojo, kur yra šeimos galva. Ir gyvenimas karo metais buvo nelengvas: trūko maisto, puolė ligos.

Pasibaigus karui, A. Juzaitienės mama nutarė vykti namo – vylėsi rasti vyrą. Taip prasidėjo jų ilga kelionė į gimtą kraštą. Tiesa, senelis namo nebegrįžo, jis mirė ir buvo palaidotas Rytprūsiuose.

„Žinojome tik tiek, kad tėtis kažkur kariauja. Pasiėmėme dviratį vežimėlį ir patraukėme namo. Turėjome vos kelis maišus drabužių ir pėsčios išėjome. Maisto neturėjome, tai pakeliui kur ne kur užeidavome pas žmones, vieni maisto duodavo, kiti – ne. Taip pat buvo ir su nakvyne. Pamenu vienoje vietoje mus vaišino arkliena. Mums, vaikams, nerūpėjo, kas čia per mėsa, svarbu į skranduką kažką įdėjome. Taip ir ėjome tolyn“, – kalbėjo moteris.

Gyvenimas grįžo į vėžes
Bekeliaujant teko susidurti su rusų kareiviais, kurie pagrobė ir taip menką keliauninkių turtą. Kaip spėjo A. Juzaitienė, matyt, galvojo, kad jos vežasi kažką vertingo.

„Grįžome. Apie 300 kilometrų pėsčiomis. Puolėme greitai į savo namus. Nebuvo nei durų, nei langų, viskas iškabinėta, tapetai išplėšyti. Ieškota, gal kas buvo paslėpta, šiukšlių pilna. Tada nuėjome į Dreverną. Mus priglaudė ir kambariuką davė Gižai. Ilgai netrukus, gavome žinią, kad grįžta ir tėvelis. Jį kažkokie draugai paragino važiuoti namo, nes ten laukia šeima. Jis atlėkė į Dreverną pas mus“, – jaudinančią šeimos istoriją prisiminė A. Juzaitienė.

Netrukus prasidėjo naujas gyvenimas – šeima ėmė tvarkyti namus, jos maitintojas vėl džiugino žvejybos laimikiais, kurių užteko ir maistui, ir parduoti buvo galima.

Pasak A. Juzaitienės, žuvies anuomet buvo labai daug ir visokios. Vėliau iš tarnybos grįžo ir tėčio brolis – Vilius Gelžius. Abu broliai pradėjo kartu žvejoti ir jiems sekėsi, nes puikiai žinojo Kuršių marių vandenis – kur žuvis „eis“, kur – ne.

„Gyvenimas yra gyvenimas. Jis kažkuriuo momentu sustoja. Nuo 1990 metų šie namai liko tušti. Tėtis mirė 1988 metais, o mama – 1990 metais. Nuo tada mes ir stengiamės išsaugoti šią sodybą“, – teigė A. Juzaitienė.

Paklausta, kaip laikas pakeitė gimtąsias apylinkes, netoli Klišių esančią Dreverną, moteris tvirtino, kad Dreverna pakito netgi labai, tačiau teigiamai. Ji prisiminė, kad prieš dvidešimtmetį dreverniškiams dėl sėkmingai besiklostančios žvejybos netrūko pinigų, tačiau daugeliui nesvetimas buvo ir alkoholis.

„Dabar kaimas eina kita linkme. Drevernoje gražu, malonu ten nuvažiuoti. Štai prieplaukoje atsirado labai gražios medinės skulptūros, kurios atspindi žvejų gyvenimą“, – džiaugėsi A. Juzaitienė.

Džiugina ramybė
A. Juzaitienė baigė Priekulės vidurinę mokyklą, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute įgijo anglų ir vokiečių kalbų pedagogės specialybę.

Pagal paskyrimą moteris grįžo į Klaipėdą. Mokytoja ji išdirbo 42 metus. Ištekėjo, turi du vaikus – sūnų Raimundą ir dukrą Ingridą, keturis anūkus: Martiną, Mykolą, Aną Mariją ir Ameliją Martą. Net anūkų vardai byloja, kad šeima brangina savo istoriją.

Dabar A. Juzaitienės kasdienybė vėl verda mylimoje gimtoje sodyboje. Ją puoselėja ir moters vaikai.

„Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo mieste. Čia – tokia ramybė, palaima ir toks gerumas“, – šypsojosi A. Juzaitienė.

Sodyba statyta 1853 metais. Apie tai byloja ir užrašas virš sodybos durų.

Mažojoje Lietuvoje gana reta 1853 metais statyta etnografinė sodyba sulaukia nemažai dėmesio. Ji ne kartą įvertinta padėkos raštais. 1988 metais čia buvo kuriamas filmas „Vilius Karalius“.

Annos Juzaitienės prisiminimai – vaizdo įraše:

mano-gargzdai.lt nuotraukos: