Kretingalėje jau keletą dešimtmečių gyvenanti 81-erių Aldona Mikonienė į aplinką žvelgia patyrusiu geografės žvilgsniu. Visą gyvenimą moteris dirbo mokytoja. Per geografijos pamokas vaikams niekada nebūdavo nuobodu – nuo pat vaikystės aplinka, kelionėmis domėjusis A. Mikonienė į geografines paieškas įtraukdavo ir mokinius. Su jais mokytoja išvaikščiojo visas Kretingalės apylinkes ir supažindino su gyvąja, ne teorine geografija.

Pasak A. Mikonienės, Kretingalė – įdomus kraštas tiek istoriškai, tiek geografiškai. O kažkada ši gyvenvietė moteriai atrodė ne itin patraukli gyvenimui.

Kretingalę A. Mikonienė pirmą kartą pamatė po Antrojo pasaulinio karo – 1947-aisiais. Kretingos rajone, Vaineikiuose, netoli Kašučių ežero, gimusi moteris pro Kretingalę su šeima važiuodavo į Klaipėdos turgų – tais metais gyvenvietė paliko itin niūrų prisiminimą.

„Pamatėme Kretingalę po karo – langų namuose nėra, bažnyčia irgi išdaužtais stiklais, iš mokyklos išmesti suolai… Nyku, baugu. Pro ten ne taip dažnai ir važiuodavome – buvo pavojinga, dažniausiai vežimus apiplėšdavo. Po karo į apleistus namus buvo atkeltos rusų šeimos. Sunkmetis, tad naujieji kretingališkiai susistabdyavo pro šalį važiuojančius vežimus ir paprasčiausiai paimdavo gėrybes. O į Klaipėdą žmonės veždavo kiaušinių, kitų maisto produktų. Taip pat šieno – klaipėdiškiai jį pirkdavo, matyt, kokių nors naminių gyvūnų namuose laikydavo. O mes turguje pirkdavome rūkytos menkės – tai buvo nepakartojamas gardumynas, kokio dabar nebepagamina. Norėdami išvengti apiplėšimo, žmonės važiuodavo pro Plikius. Iš namų išvykdome vakare, gal 11 val., ir Klaipėdą pasiekdavome ankstų rytą“, – vaikystę prisiminė A. Mikonienė.

Tada ji dar nežinojo, jog po poros dešimtmečių jai vėl teks grįžti į Kretingalę – šį kartą ne pravažiuoti, o užsukti visam likusiam gyvenimui. Tuo metu maža mergaitė tik galėjo numanyti, kad gyvenimo keliui pasirinks mokytojos profesiją.

Pirmosios žinios – iš nelegalių knygų

A. Mikonienės atmintyje – jos senelio, gimusio XIX amžiaus pabaigoje, pasakojimai. Jo istorijų vedina A. Mikonienė pradėjo domėtis gamta, gamtos reiškiniais, kelionėmis. Žinių semdavosi iš nelegalių knygų, pargabentų iš Tilžės.

„Senelis buvo labai šviesus žmogus. Caro laikais lankė mokyklą Darbėnuose, tada mokė rašyti rusiškomis raidėmis – lietuvių raštas buvo uždraustas. Mūsų kaime buvo toks sandėlys, į kurį atgabendavo knygų. Turėjome Bibliją – tais laikais šios knygos Lietuvoje tikrai nespausdindavo. Ypač įstrigo senelio pasakojimai – norėjau ir pati daug ką sužinoti“, – pasakojo A. Mikonienė.

Ji anksti neteko tėvų – tada prasidėjo kelionės po giminaičių namus. Tačiau ir nuolat keisdama globėjus, ponia Aldona puikiai mokėsi.

„Mokiausi Kaune. Tačiau dėl šeimos reikalų buvau grįžusi į savus kraštus. Ėjau Klaipėdoje gatve ir pamačiau, jog rengiami stojamieji egzaminai. Iš anskto nepasiruošusi per dvi dienas išlaikiau visus egzaminus – Kaune institute pradėjau mokytis Gamtos fakultete. Po mokslų pradėjau dirbti Jurjonių kaime. Ten panaikino septynmetę mokyklą. Perėjau dirbti į Plikius. Po kiek laiko Plikiuose taip pat uždarė mokyklą. Todėl išgirdau sprendimą mane perkelti į Kretingalę. Labai ten nenorėjau – buvau girdėjusi kalbų, jog kolektyvas Kretingalės mokykloje nesutaria, yra barnių. Tačiau didelio pasirinkimo neturėjau – teko pereiti dirbti. Taip ir likau“, – kalbėjo A. Mikonienė.

Per pamokas – įdomūs atradimai

Prasidėjus gyvenimui Kretingalėje, prasidėjo ir įdomieji geografiniai atradimai. Anot A. Mikonienės, Kretingalės apylinkės – ypatinga vieta.

„Kretingalė įsikūrusi šalia Kretingos. Prie šio pavadinimo pridėkime vokišką galunę alė, kuri reiškia visas ir gausime visą Kretingą. Kretingalė – vieta, kur baigiasi visa Kretinga. Šiose apylinkėse jau II amžiuje gyveno žmonės. Tai patvirtina netoli Kretingalės, šalia Kretingos stūksančio Andulių piliakalnio tyrinėjimai. Ir pačioje Kretingalėje gyvenama jau labai seniai. Štai ne taip seniai gyvenvietės slėnyje buvo atlikti planai, pradėti darbai. Žvelgdama gegografės akimis tame slėnyje matau labai daug dalykų, kuriuos reikia apsaugoti. Pavyzdžiui, slėnio popieriniuose planuose buvo pažymėta 20 senovinių kapinių. Realybėje tos vietos nėra pažymėtos. Kalbėjausi su seniūnu, jog tai padaryti yra būtina. Juk kalbame apie senovinius pilkapius, maro kapinaites. Sprendžiant iš laidojimo vietų, gali būti, kad žmonių čia gyventa dar prieš Kristų“, – sakė A. Mikonienė.

Senovės laidojimo vietas moteris aptiko dar, kai dirbo mokytoja. Pasak jos, žmonės nuo seno vengdavo maro kapinaičių, jas pažymėdavo, kad ir kiti nesiartintų.

„Buvo toks nutikimas. Žmonės statėsi namą šalia maro kapinių, vežė iš ten žemes. Nežinau, ar sutapimas, bet visi šeimos nariai netrukus susirgo keistomis ligomis. Senovėje lietuviai sakydavo – nelaidok ten, kur gyveni. Taigi ir gyventi ten, kur laidota, – negerai. Maro kapinių geriau neliesti“, – įsitikinusi A. Mikonienė.

Upių ir jūros kraštas

Darbai slėnyje atskleidė ne tik protėvių gyvenimo pėdsakus. A. Mikonienė, Akmenos slėnyje pradėjus kasti žemes, pamatė daug senesnių gamtos ženklų.

„Akmenos-Dangės upė kažkada turėjo labai daug intakų. Dalis jų yra išnykę. Kai kurie upeliai buvo paversti keliais. Kitų vagas gamtininko akis gali dar atpažinti, kai kurie užversti per melioraciją. Kai slėnyje ėmė versti žemes, atvertė baltų akmenų – tai buvę upių pėdsakai. Balti akmenys kažkada buvo nuskalauti upių tėkmės. Laukuose su vaikais rinkdavome akmenis. Juose – fosilijų pėdsakai. Tai reiškia, jog dabartinė Kretingalė kažkada tikrai buvo jūros dugnas“, – intriguojantį pasakojimą apie Kretingalę pabaigė A. Mikonienė.

Vaizdo įrašas: